Niūrios, tamsios dienos. Nespėja išaušti, ir vėl temsta… Gamta apmirė, sustingo kažko laukdama. Prityla juokai ir linksmybės, niekas vestuvių nekelia, nepramogauja. Prasideda Adventas. Adventas – laikas, kada žiemos nykumas žada viltį – sugrįžtančią saulę, kada ramybėje ir gerume krikščioniškas pasaulis laukia užgimstančio kūdikėlio Jėzaus.
Prasidėjo Adventas ir „Dobiliuke“. Gražiausia puošmena – Advento vainikas. Visi pynė, puošė Advento vainikus ir įžiebė pirmąją Advento žvakelę. Šis laikotarpis pats tinkamiausias metas apmąstyti, ar visiems užteko noro ir ryžto ištarti gražius žodžius, atlikti gerus darbus, atsiprašyti. Todėl visi pasižadėjo:
Kiekvieną dienelę
po gerą darbelį,
po gražų žodelį
į mažą širdelę.
Darbelių gausėja,
žodeliai gražėja,
Kalėdos artėja,
Kalėdos artėja….
Šiuo laikotarpiu norisi dalintis gerumu, širdžių šiluma su savo artimaisiais ir šalia esančiais. Tad pavakarę vaikai, pasikvietę tėvelius, senelius, savo buvimu įprasmino adventinį laikotarpį, linkėdami džiugaus laukimo rimtyje, per Adventą puošti ne tik eglutes, bet ir savo širdeles.
Degant žvakelėms visi kartu giedojo Advento giesmes, deklamavo eilėraščius, žaidė žaidimus, pasakojo apie senolių advento papročius, tradicijas, supažindino su advento simboliais bei jų reikšme, linkėjo ramaus švenčių laukimo. Pajusti Advento ramybę padėjo degančių žibintų šviesa.
Meninio ugdymo mokytoja Gretė Jakubauskienė
