Sičioniai – senas, ne mažiau 400 metų senumo bajorkaimis, minimas žemių pardavimo dokumentuose nuo 1620 m. Lietuvoje prasidėjus 16 a. valakų reformai, Labūnava buvo vieta, į kurią iš aplinkinių vietų įkeldavo smulkių žemvaldžių sklypus, nepatogiai įsiterpusius didelėse kitų dvarų žemėse. Tokių smulkių žemvaldžių, vadintų šlėktomis, šiuose kraštuose buvo labai daug – jie savo karine tarnyba Vytautui Didžiajam ir ankstesniems didiesiems kunigaikščiams buvo užsitarnavę kilmingųjų titulus ir skirtingo dydžio nuosavas žemes su savo valstiečiais ar be jų. Taip kūrėsi bajorkaimiai – smulkių bajorų kaimai, tarp jų ir Sičioniai. Tokių žemių savininkai nebūtinai gyveno sėsliai savo valdose – jie sklypus pirkdavo, parduodavo tuo versdamiesi, vedybų keliu pridėdavo ir dalindavo, įkeisdavo, dėl ko čia visuomet buvo nuolatinė savininkų kaita tiek gyvenime, tiek teismų dokumentuose.
Sičionių kaimo pavadinimo kilmės versija sieja jį su kalvyste ir reiškia „užgrūdintą plieną“. Geležinių ginklų grūdinimo procedūra, kai įkaitinta iki raudonumo geležis kalvio staigiai murkdoma į vandenį šnypščia, yra grūdinimas. Senuose šaltiniuose kaimo pavadinimas rašomas „Syczany“, kas lenkų kalba ir reikštų užgrūdintas, „nušnypštas“. Tokiam darbui atlikti reikėjo didelio kalvio patyrimo ir meistriškumo, tikėtina, jog senaisiais laikais čia dirbo kalvis ginklininkas, profesionalas.
Sičionių kaimas dramatiškai nukentėjo tamsaus visai Lietuvai periodo metu 17 a. pabaigoje – 18 a. pradžioje. Lietuvoje po to laikmečio baisenybių – rusų ir švedų kariuomenių antpuolių, maro epidemijų, nederliaus ir badmečio metų Lietuvoje neliko nuo trečdalio iki dviejų trečdalių žmonių. Sičionių kaimas buvo tas, kuriame išmirė visi gyventojai – vietoje dirbamų laukų tvyrojo dykynės. Kurį laiką po nelaimės kaimas buvo valdiškas, jame buvo įkurtas palivarkėlis, vėliau atkurtas, čia apgyvendinant valstiečius iš kitų vietų.
Nenuostabu, kad tais sunkiais laikais šeimos bandė gelbėtis nuo sunkaus gyvenimo ieškodamos, kur geriau. Yra išlikusių teismų dokumentų, kad 1675-77 m. iš Sičionių ir už jo palei upę buvusio Sirvydgalio kaimų pabėgo valstiečių šeimos, ieškodamos geresnio pono ir gyvenimo, – valstiečių gyvenimas kaime 17 a. buvo sunkus, jie dažnai bėgdavo su visa šeima ir turtu – teko ponams dėl „pavogto“ ir „išvilioto“ turto tarpusavyje teistis. Iš čia atsiradę posakis, kad „bastosi, kaip dūšia be vietos“, tokius vadino „svieto perėjūnais“.
Trapukariu Sičioniai atkuto, išsiplėtė. Čia buvo daug vidutinio dydžio ūkių, turinčių po 1 valaką (20 ha) žemės ir kaimo vieta, vadinama Brazilika, stambesnių, 2 valakų ūkių kaimo pusė. Telbuliu vadino kaimo vietą, kur gyveno dvi rusų šeimos. Klampė – klampi miško dalis netoli kaimo. Barčlankelė – buvo pieva priaugusi, iš kurių lapų balinta sriuba buvo kasdienis patiekalas. Raudonkalnis – kalnelis prie Barupės, kur galima gauti raudono molio. Kalboje iki šiol likę lenkinimo laikų žodžių ir pavadinimų, pavyzdžiui Pagurka vadinta 40 ha pieva prieš kalnelį; Vielka lonka – didelė pieva. Čia gyvenęs A. Petkevičius atsimena karčiamą, į ją žmonių buvo einama pabendrauti, pabūti, o išgerdavo joje žmonės nedaug. Į kaimą apsipirkti ateidavo ir iš kitų kaimų, nes čia galėjai gauti ūkyje reikalingų dalykų, net nusipirkti plūgą ar akėčias.
Sičionių kaime gyvenusi Michalina Kerzienė, gim. 1915 m., yra pasakojusi apie mūsų prosenelių gyvenimą ir ūkininkavimą kaime. Pavyzdžiui, 5 ha ūkyje paprastai buvo laikomi 1 arklys, 2 karvės, 3 kiaulės, 2 avys, avinukai; 10 ha ūkyje – 1 arklys, 3 karvės, 4 kiaulės, 3 avys, keletas avinukų; 20 ha ūkyje – 2 arkliai, kumeliukas, 4-7 karvės, 2 veršiukai, jautis, 4 avys, avinukai. Gyvulių į ūkį atvesdavo ir atitekėdama jaunamartė, jos kraitis priklausė nuo šeimos turtingumo, pvz.: 10 ha ūkininkaitė tekėdama paprastai atsivesdavo 2 karves, avį, 150 litų ir 2 ha žemės. Labai turtingos ūkininkaitės tekėdamos atsivesdavo daugiau gyvulių – 4 karves, arklį, avių. Neturtingos galėjo tekėti be nieko.
Arklys buvo didžioji ūkio jėga. Jis turėdavo 2–2.5 metų, kai buvo pradedamas mokyti vežti, arti. Buvo mokomas taip: pakinkomas į roges, į kurias įdedamas kelmas ar kitas sunkus daiktas ir varomas per žvyrą kasdien, kol pavargsta. Arklius kinkydavo įvairiai, kaip kam patikdavo: vieni kinkė su lankais, kiti be jų. Moteris pasakojo, kad jos tėvas gyvenęs čia 1852 –1949 m. dar žinojo apie senovišką arimą jaučiais, kai dirbti žemę arkliais buvo per prabangu – juos brangino, laikė karybai ir susisiekimui.
Šeimai pramisti, per metus pjaudavo po 2 kiaules, 3 – 4 avis. Veislei palikdavo pačius geriausius, stipriausius gyvulius: 1–2 kiaules su paršeliais, telyčią, eržiliuką. Atsimena, kad vokiečių okupacijos metais mokesčiams per metus reikėdavo atiduoti po 2 karves, po kelias kiaules. Gyvuliai buvo laikomi viename tvarte tokia tvarka: arkliai, avys, kiaulės, karvės. Kiaulės tvarte buvo atitveriamos „gardais“, arkliai „sienomis“. Arkliai Avis, karves, arklius šerdavo šeimininkas, kiaules – šeimininkė.
Pašarus nešiodavo „doklais“ (maždaug 1 – 1.5 metro aukščio buvo rišami geležinėmis grandinėmis, karvės – „saitais“., vieno metro skersmens pintais iš vytelių indais, apvaliais šonais su įtaisytomis rankenomis juose), „rezginėmis“ (2 pusrutuliai, pinti iš vytelių, šone sujungti tarp savęs)

Visi gyvuliai buvo ganomi atskirai. Arklius ganė šeimininkas naktigonėse kartu su kitais kaimo vyrais, kiaules – piemuo, karves su veršiukais – kerdžius. Kerdžius buvo samdomas iki visų šventųjų dienos. Lakioms karvėms po kaklu buvo rišamas skambalėlis, kad jai bėgant žmogus išgirstų jį skambant.

https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_344998695

Kerdžiui be algos kaimas duodavo baltinius, valgydindavo. Jam padėdavo du piemenys. Darbo kaina buvo apskaičiuojama nuo ganomų gyvulių skaičiaus. Gyvuliams vardus parinkdavo daugiausia pagal išorinius požymius, charakterį, o prieš juos išgenant, šlakstydavo švęstu vandeniu. Virdavo „žolienės“ ir duodavo gerti gyvuliams, esą tai padeda nuo žvėrių užpuolimo.

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai