Linelių kaime niekada nėra buvę elektros, žmonės čia gyveno pasišviesdami žvakėmis ir žibalo liktarnomis, o paskutinė 1976 m. iškelta šeima išsivežė ir kaimo „prožektorių“ – galingiausią žibalo lempą, prilygusią 150 vatų elektros lemputei, kurią visi kaimynai skolindavosi, vykstant vestuvėms, krikštynoms ar laidotuvėms!

Naujakuriai, tarpukariu gavusieji žemės, turėjo sumokėti valstybei simbolinį išpirkos mokestį, išdėstytą per 36 metus, tik Lietuvos savanoriams žemė buvo skiriama neatlygintinai. Naujakuriai vidutiniškai gaudavo apie pusę valako, t. y. 10 ha žemės, kurios negalėjo parduoti ar įkeisti, be to, nebuvo leidžiama keisti sklypų ribų be vyriausybės sutikimo. Na, o dvarai sumažėjo, jų valdomi žemės plotai reformos pradžioje apriboti iki 80 ha., – tokia riba laikyta tarp „ūkininko“ ir „dvarininko“.

Iš ko kilęs Linelių pavadinimas? Valstybės valdininkų naujai matuojami sklypai buvo taisyklingi, labai skyrėsi nuo senesnių kaimų rėžių, kurie laikui bėgant buvo padriki, su kreivais ribų nubrėžimais, tarpusavio susikeitimų plotais, išdalinimo vaikams paskirstymais, pan. Pavadinimas Lineliai greičiausiai yra kilęs nuo tvarkingo žemės plotų suliniavimo, reiškia „tvarkingai suliniuotas kaimas“. Tai patvirtina kitų kaimų tokiu pavadinimu atsiradimas žemės reformos metu. Pavyzdžiui, visai netoliese esantis kitas kaimas – Lineliai II buvo įkurtas tuo pačiu laikotarpiu „liniuojant“ naujakuriams žemę prie Nevėžio Dvilypio ąžuolo, senosios ąžuolų girios vietoje, taip padedant jai galutinai išnykti. Kaimo amžininkas J. Gustas yra pasakojęs, kad į Linelių II kaimą dalis naujakurių atsikėlė iš Kruopių kaimo, esančio anapus Labūnavos – valstiečiai mielai kėlėsi į gretimas vietoves norėdami ūkininkauti nuosavos žemės plotuose. Į Linelių II kaimą, esantį už 2,5 km. galima nueiti tuo pačiu keliuku, einant atgal pro dvarvietę, kertant Babtų – Kėdainių vieškelį, toliau einant tiesiai link Nevėžio.

Lineliai turi ir kitą kaimo pavadinimo istoriją, gyvuojančią keliaujant iš lūpų į lūpas, kad kaimo pavadinimas, kilęs nuo to, kad čia žmonės augindavę daug linų… Iš tiesų, liudininkai pasakoja, kad laukai važiuojant į Sičionius Jarinės pusėje būdavo užsėti linais, per linarovį rišamais į mendelius. Asociatyvi nuotr

Asociatyvi nuotr.(http://www.polia.info/Pakuta/Darbai.htm)

Vietiniai mini netoliese buvusią vietovę įdomiu pavadinimu Vỹspa – tai buvęs Labūnavos dvaro 40 ha žemės plotas, aukštumėlė, len. ‘sala’, apsupta vandens. Taip pat kažkur netoli buvo Vandliarnia (nuo lenk. Wędlarnia – mėsos rūkykla) – tai buvęs Labūnavos dvaro žemės plotas, kur būdavo degama kalvės anglis, taip ruošiant jos atsargas.

Kaime kryžiavosi groblėti keliai, dar grobliomis vadinti – einantis iš dvarvietės su keliu iš Sičionių į Kačergius, – tilto Kačergiuose per Urką vietą iki šiol žymi tebežaliuojantys pakelės medžiai. Panašaus ilgio, apie 1- 1,5 km. kelias iš kaimo vedė į tris puses – į dvarvietę, į Sičionius ir į Kačergius. Prie Linelių beveik prisišliejęs buvo kitas 8 kiemų kaimas – Andripolis – juos skyrė Sičionių – Kačergių kelias. Anksčiau toje pusėje būta Andripolio palivarko, 19 a. priklausiusio Zabieloms.

Keliaudamas į Kačergius lanku pro Andripolį, nes ir iš ano kaimo galo kelias irgi suko į Kačergius, prieidavai Cegelnią (Cegeliškes), – 19 a. pradžioje įkurtą 6 kiemų kaimą su plytine, priklausiusia grafams Zabieloms. Jos gyventojai veikiausiai tada neturėjo savo žemės rėžių, nes buvo samdomi plytinės darbininkai, ne valstiečiai baudžiauninkai. Vietinis molis tiko plytų gamybai, dėl to verslas klestėjo – patys Zabielos 19 a. pastatė daugybę mūrinių pastatų iš savo plytų: Labūnavos mūrinis dvaras, bokštai, grafų koplyčia miestelyje, javų sandėliai, Zabieliškio ir Apytalaukio rūmai.

Čia dvare raudonomis plytomis dailiai išmūrytos buvo net tvoros, juosusios Labūnavos dvarvietę ir kapines – tai rodo, kad plytų čia ypatingai nebrangino, lengvai pasigamindavo. Labūnavos plytomis prekiavo – daug pastatų ir kitose vietovėse yra pastatytų iš šių žemių molio.

http://www.sakralas.lt/uploads/1/4/1/9/14191837/kedainiu_rajono_sakralas.pdf

Iš Linelių tiesiai eidami į pietuose esančius Kačergius, tais laikais už nepilno kilometro prieitume Zabieloms priklausiusį Mloduchovo palivarką. Tai buvo dvaro žemės plotas su ūkine sodyba, skirti aplinkinių baudžiauninkų kaimų lažui atlikti. Palivarko kiemą sudarė gyvenamasis namas, vadinamas „šeimynine“, kuriame gyveno ūkį aptarnaujantys samdomi asmenys: šeimininkė, besirūpinanti šeimyna ir pieno ūkiu, ūkvedys, sargai, kartais bernai, mergos. Kieme stovėjo tvartai, klojimai, daržinės, kitai ūkiniai pastatai, o dirbamos žemės plotui atitinkamai buvo auginamas tam tikras gyvulių kiekis. Kačergių (tuo metu „Brumiškių“) ir kitų baudžiauninkų kaimų valstiečiai dirbo šiame palivarke. Tvarka būdavo tokia: palivarke jie dirbo naudodami savo gyvulius – jaučius, vėliau arklius. Baudžiauninkai turėjo atsinešti ir savo darbo įrankius. Ateidavo dirbti čia po dvi dienas per savaitę, o likusias dirbo savo žemės rėžiuose kaime, kad šeima išsimaitintų. Viena baudžiauninkų šeima paprastai dirbo sau priskirtą apie vieną valaką žemės (apie 20 ha), suskirstytą į tris ilgus, kartais kelių metrų pločio ir vos ne kilometro ilgio, rėžius, kurie buvo surikiuoti bendruose kaimo rėžių laukuose ir būtinai skirtingose vietose, idant vienodai būtų paskirstyta žemė pagal jos kokybę. 1 valaką dvaro žemės turėjo apdirbti maždaug septyni stipresni, t y. po 1 valaką dirbantys kiemai. Be to, kiekvienas baudžiauninkų dūmas (sodyba su kiemu ir žemės rėžis) mokėjo nedidelį činčą (valstybinį žemės nuomos mokestį) – taigi, galima suprasti, kodėl gausios šeimos gyveno kartu ir nenorėjo skaldytis į kelias sodybas.

Taigi, Linelių kaimas buvo įkurdintas Mloduchovo palivarko „išparceliuotose“ žemėse ir valstiečiai, anksčiau buvę baudžiauninkais, dabar dirbo savo nuosavą žemę. Ir nors gautieji žemės sklypai buvo dažnai perpus mažesni už baudžiauninkų šeimynos valaką, tačiau atsirado galimybė didelėms šeimoms dalintis, vaikams ūkininkauti atskirai, be to, žmonių ūpą pakylėjo nuosavos žemės jausmas.

Senajame Linelių kaime augęs Gilerdas pasakoja, kad gryčios ten buvę gražios, su gonkais, senesnės dar su plūkta asla. Klojimai buvę dviduriai, išilgai pravažiuojami vežimu, su asla javams krauti vienoje pusėje ir plika žeme daržinės gale, dengti skiedrų stogais. Svirnų aruodai buvę pilni kviečių, kuriuose šeimininkės laikydavę panarinę duonos kepalus, kad geriau laikytųsi, nes kepdavo po 6-7 kepaliukus vienu kepimu.

Sovietinės kolektyvizacijos metu kaimas sunyko gyventojų žemes melioruojant, o gyventojus keliant į naujai plečiamą Labūnavą. Kaimo žemės vėl virto ariamais plotais, kaip senaisiais dvaro laikais.

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai