Išlikę iki mūsų dienų Kruopių vietovardžiai piešia mums čia gyvenimą, likusį įasmenintose kaimo vietose.

Sūrių kalnelis – mažas kalniukas pievoje, kur piemenys valgydavo sūrius, mat kalnelio forma buvusi panaši į sūrį. Kernūbalė – vieta, kur girdydavo karves, pavadinta pagal pono Kernos pavardę. Šlaitelis – vieta prie Barupės, kur susirinkdavo jaunimas, o Balneliškė – kur ganydavo arklius, Barupė įteka į Nevėžį. Grigo duobė – įduba pievoje, kur nuskendo žmogus, pavarde Grigas, o Vanagiškė – vieta prie Bambės, kur būdavo vanagų.

Kaimas turėjo bendrus visiems žemės plotus, sklypus, rėžius, apie juos pasakoja jų pavadinimai: Spulnianka – žemė, kuri nepriklausė niekam, vieta gale rėželių, kuria naudojosi visi, iš lenk, k.; Pridóčkai – laukai kaimo gale, buvę pridėti kaip priedas prie sklypų, iš lenk, k; Bažnýčkaimio šniūras – laukas prie koplyčios, buvęs bendras visam kaimui. Šniūras – buvęs bendras laukas Vanagiškės pievos gale.

Kampais vadino pievą, kur į Nevėžį įteka Barupė, o Švendryne – pievą prie Barupės. Jazinėmis – Jadzės dirvą prie Kruopių kaimo, o Dúobomis – lankas prie Barupės. Kulỹs – tai lanka prie Barupės miško, o Pagòrkai – maži kalneliai prie Barupės. Deginiai, Degimai – lanka prie Barupės miško, o Sekanai/Cekanai – buvę keturkampiai – maži rėžių gabaliukai pakalnėje.

Kruopių kaimas turėjo 10 ha miško rėžį, vadintą Krópių mìšku, o jame buvo vieta vadinta Padubuviu. Miškelis prie Kruopių kaimo, kur seniau gyvenęs kunigas, vadintas Kunigo mišku ir vieta jame, kur klampios balos – Klebono klampėmis.

Marijona Sakalauskienė, gim. 1920 m. Kruopiuose yra pasakojusi apie tai, kaip žmonės čia rengdavosi ir puošdavosi. Moterų sijonai, undarokais vadinti, būdavę ilgi, iki pat žemės. Mažytės mergaitės taip pat lakstydavę su ilgais undarokais nuo mažumės. Dangos sijonams moterys išsiausdavę pačios iš savo vilnų ir linų, tik bagotesnės kartais turėdavę pirktinių medžiagų ar rūbų. Viršutinius sijonus moterys siūdavusios iš naminio čeŕkaso (pusvilnės) – kurio metmenys būdavę iš bovelnos (medvilnės) ar lino, o ataudai vilnoniai. Sijonai būdavę prie liemens suraukti ant šniūrelio, su kvalbonais. Biednos sijoną pasisiūdavę ir iš trijų audeklo palų, o bagotų sijonas buvęs platus – iš septynių palų!

Kasdieniniai marškiniai būdavę drobiniai su ilgom ar trumpom rankovėm, prie kaklo suraukti. Su stoneliu (stačiu kakliuku) jų būdavę retai. Marškinių rankovės su mankietais, bet neužsegamos. Šventadieniais žmonės apsivilkdavę išeiginius marškinius su sagomis. Apatiniai marškiniai būdavę ilgi, iki kelių, jų viršus pasiūtas iš geros drobės, o nuo pusiaujo pridurtos padalkos iš prastesnės, pakulinės drobės.

Vyrams marškinius moterys spalvotais siūlais išsiuvinėdavę, o sau ne. Moterys ir mergaitės prie ruošos kasdien ryšėdavusios prijuostes.

Liemenių ir šniūravonių kaime moterys nevilkėdavusios, – tiesiai ant apatinių marškinių jos turėję viršutinius marškinius su pamušalais, švarkelius. Jos nešiodavusios ir vilnones skaras ant pečių, pačių išsiaustas, kartais brangias pirktines. Ant galvų ryšėję skarutes, o turtingos apsitaisydavę galvą medžiaga, kuri patrynus kvepėdavo!

Sermėgas su kapišonais vilkėdavę tik vyrai. Jas čia siūdavę iš milo – naminio vilnonio audinio.

Žmonės žiemomis vilkėję kailinius, dažniausiai avių kailio. Kailius ir odas naminiams batams vyrai mokėdavę rauginti ir išsidirbti namie patys, tik odas užraugus būdavę sunku dėl kvapo į gryčią įeiti. Seniau dažniau vilkėję paprastus nedažytus, „baltus“ kailinius, o vėliau atsiradusi mada juos dažyti juodai ar rudai. Žmonės turėję po kelis kailinius, pavyzdžiui išeiginiai, skirti žiemą arkliu toliau važiuoti, būdavę ilgi, o žiemą po gryčią skirtieji vaikščioti – aukščiau kelių. Pirštines megzdavę iš naminių vilnos siūlų su kabliuku arba su virbalais. Kai kada mezginį pamargindavę, bet tada dar tai nebuvę taip plačiai išgalvota.

Carinės Rusijos okupacijos metais 20 a. pradžioje Labūnavos apylinkėse valdiškų mokymo įstaigų nebuvo, artimiausios trijų skyrių mokyklos buvo Vilkėnuose (10 km), Kėdainiuose (13 km), Vandžiogaloje (10 km), o apie 1909 m. buvo atidaryta mokykla Josvainių valsčiuje Karūnavoje (4 km). Visose jose buvo dėstoma tik rusų kalba, mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, gamtos, Kruopių kaimo gyventojo Vaitkevičiaus kalvė, nuotr. iš asmeninio šeimos albumo. geografijos. Vaikus į Vilkėnų, vėliau į Karūnavos pradžios mokyklą, Kruopių gyventojai išleisdavo visai savaitei, kur jie gyveno samdytuose butuose pas valstiečius, į namus grįždavo tik sekmadieniais.

I pasaulinio karo metais, prie vokiečių okupacijos Kruopių kaime 16 – 18 m. veikė pirmoji apylinkėse namų mokykla, kurioje kaimo vaikus lietuviškai mokė vietinis gyventojas Sasnauskas.

Čia vyko skaitymo, rašymo ir aritmetikos pamokos, vaikai rašydavo ant grifelinių lentelių su grifeliais.

Mokykla buvo įsikūrusi Prano Zutkio sodyboje, pamokos vyko seklyčioje. Tėvai mokėdavo po 2 markes (už kokį laiką nežinoma). Mokyti nebuvo visai saugu, nes iki tol buvo galiojęs vokiečių okupacinės administracijos draudimas lietuviškai spaudai.

1918 metais, atkūrus Lietuvos valstybę, ši lietuviška mokykla tapo valstybine ir į ją iš Josvainių valsčiaus buvo atsiųsta pirmoji mokytoja Dzikaitė, įsikūrusi Kruopių kaime. Mokykla veikė Kruopiuose iki 1921 m. ir buvo iškelta į Ansainius, kai kaimas sumažėjo, didelei Kruopių kaimo gyventojų daliai išsikėlus į vienkiemius..

Kaimo žmonės statė medinius kryžius kapinėse mirusiems, o kaime prie kelio ir sodybų – gyvųjų apsaugai. 19 a. pabaigoje Bučiūnų kaime gyveno ir dirbo vienas žymiausių krašto dievdirbių, Vincas Svirskis, – jo kryžiai buvo aukšti, skobti iš vientiso ąžuolo, su figūromis šventųjų ar angelų, kurie iš tikrųjų buvo labai panašūs į kaime gyvenančius žmones jų kasdienybėje, dėl to kunigų nevertinami, vadinami ,,balvonais“. Meistras gyveno vaikščiodamas iš kaimo į kaimą, sustodamas ten, kur žmonės norėdavo papuošti savo sodybas ir pakeles įstabiais jo rankų kūriniais, Kruopiuose buvo pastatyti du jo darbo kryžiai.

Kaip pasakoja amžininkai, tas seniukas ruda sermėgėle, didele nosimi, pakrypusiomis kojelėmis, visur vaikščiojo su savo tarbele, kirveliu ir dirbo giedodamas šventas giesmes… Daugelis išsaugotų jo darbų ir jų fragmentų saugomi Lietuvos muziejuose, didelė ekspozicija Kėdainių krašto muziejuje.

Režisieriaus Roberto Verbos 1967 m. dok. filmas apie didį
liaudies talentą, iš kaimo į kaimą keliavusį dievdirbį Vincą
Svirskį (1835-1916). LRT mediatekos įrašas.
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/7514/dokumentinisfilmas-vincas-svirskis

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai