18-19 a. Kačergių kaimas buvo vadinamas Brumiškėmis, pagal šių žemių savininkų Brunovų (Brunnow) pavardę, o jų valdoms sumenkus ir šiai giminei visai čia išnykus 19 a. gale keitėsi ir, greičiausiai, sugrįžo prieš tai vartotas kaimo pavadinimas Kačergiai – taip dažnai Lietuvoje vadino kalvių vienkiemius, esančius atokiau nuo kitų sodybų, kad apsisaugoti nuo gaisrų plitimo. Tikėtina, kad kalvystės amatas buvo čia nuo labai seniai įsitvirtinęs ir tapęs ryškiu kaimo bruožu – kažkada čia ne vieną amžių degė žaizdrai, kaukšėjo kalvių kūjai, žvengė žirgai, laukdami kaustymo, žvangėjo pagaminti valstiečių darbo įrankiai, o gal ir ginklai. Kačergių kaimo vieta liudija poreikį kalvystei ir metalo gaminiams – jis yra tarp Labūnavos piliavietės ir seniausio Užumiškio bajorkaimo – akalicos įkurtos 16 a. viduryje, kur gyveno daug smulkių bajorų, pilies karių šeimų.
Kalvystės darbų radinių šiai žemei gali pavydėti bet kuri Lietuvos vietovė, nes jie turtingi ir gausūs – nuo 10-13 a. radinių – ietgalių, kirvių, papuošalų iki pagamintų ir senelių išsaugotų 19-20 a. rankų darbo padargų.
Senelių atsiminimu sodybose stovėjo mediniai rąstiniai namai šiaudiniais stogais, baltomis langinėmis, ūkiniai trobesiai pilni gyvulių.
Kelias iš Pakapių į Vandžiogalą, einantis per kaimą, žmonių buvo vadinamas Kačergių keliu. Kelią kertantis upelis, įtekantis į Urką – vardu Tiltinis, o žemės rėžiai Kačergių kaime palei šį upelį taip pat vietinių žmonių Kačergių kaimo gyventojai Jasikevičiai ir jų artimieji. Nuotrauka iš asmeninio šeimos archyvo buvo vadinami ne tik „rėžiais“, „šniūrais“, bet ir tiesiog „tiltiniais“.
Mūsų seneliai ir proseneliai gyvendami gamtos apsuptyje dailiai sava tarme vadino atskiras jos vietas – laukai, galulaukės, kalneliai, pamiškėlės, lomelės turėjo jiems savo nuosavus vardus ir pasakojo istorijas.
Pavyzdžiui, Jėglos – taip vadino mažą eglynėlį prie Urkos upelio; Dirvonų pieva – tai tuščia pieva miško vidury, matyt, kažkada buvusi ariamu dirvonu; Aviečbalė – kemsynas prie Urkos upelio, nes tenykščiai krūmai būdavo apaugę saldžiomis avietėmis; Gelniškiai – didelė 10 ha besidriekianti pieva, matyt priklausiusi kažkam tokia pavarde; Apskritakūlys – miško plotas, primenantis apskritą šiaudų kūlį; Baržgojis – beržų giraitė; Žalčiubaliai – vadens bala, kur gyvena žalčiai.
Netoli kaimo pietryčių pusėje, Urkos dešiniame krante glaudėsi kitas – dabar jau išnykęs Butkiškių kaimas, pavadinimą gavęs nuo gyventojų Butkų, dažnų šiame krašte, gražios lietuviškos pavardės.
19 a. pabaigoje Kačergių kaime daug darbavosi vienas žymiausių dievdirbių Vincas Svirskis – savo laiką ir savo žmones praaugęs menininkas. Meistras neturėjo savo namų, gyveno vaikščiodamas iš kaimo į kaimą, kurdamas pagal gyventojų užsakymus lauko kryžius sodyboms ir pakelėms.
Buvo meistras ypatingas – dirbo tik su švariomis mintimis, giedodamas šventas giesmes, taip gyvendamas iš savo amato. Jis yra pastatęs daug ypatingo grožio ąžuolinių darbų Labūnavos apylinėse, o daugiausiai – net šešis kryžius – Kačergiuose. Jo kryžiai aukšti, masyvūs, skobti iš monolitinio ąžuolo, todėl jis mėgdavo juokauti, kad šventieji iš kryžių ,,niekada neiškris“.
https://www.epaveldas.lt/preview?id=LIMIS-50000021661473
Dar vienas kryžius su Kristaus Nazariečio ir Marijos Dangaus Karalienės figūromis, priklausęs Kačergių kaimo gyventojui Kazimierui Leonavičiui, kelis dešimtmečius puošė Labūnavos bažnyčios šventorių, o dabar turtina Kėdainių krašto muziejų.
Žinoma istorija nutiko su Kačergių kaimo jaunimo sudėtiniu kryžiumi, mat meistras naktį slapta ant jo išraižė žodžius lietuviškai, ką sužinoję carinės Rusijos žandarai jį tardė ir daboklėje laikė už tokią nusikalstamą veiklą. „Melskis už mus“, „Būk mūsų ratunka“ , „Pribūk prie smerčio mūsų“ – šiuos maldų žodžius ant savo dirbdintų kryžių raižė Vincas Svirskis.
Kryžiai saugojo mirusius ir gyvuosius, buvo mūsų prosenelių pasaulėvokos dalis papildžiusi ramybe jų sielas. Ne vienas svajojo pats mokėti būti jų kūrėju. Kačergių kaime gyvenęs žmogus pavarde Šatas, dar būdamas vaiku, įsigudrino pro klojimo ar daržinės sienos plyšį stebėti ir slapta mokytis, kaip garsusis kryždirbys dirba – mat tas buvęs vienišius, dirbdavęs tik vienas, susikaupęs ir užsidaręs, neužbaigto darbo niekada niekam nerodydavęs, pameistrių ar mokinių sau neimdavęs. Kokio didelio smalsumo ir noro išmokti reikėjo, kad valandų valandas ramiai prastovėti prie sienos plyšio stebint meistrą ir nebyliai mokantis!
Režisieriaus Roberto Verbos 1967 m. dok. filmas apie didį liaudies talentą, iš kaimo į kaimą keliavusį dievdirbį Vincą Svirskį (1835-1916). LRT mediatekos įrašas. https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/7514/dokumentinis[1]filmas-vincas-svirskis
—————————————
Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.
Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai