Senasis Labūnavos kaimas formavosi, kaip gyvenvietė prie didelio dvaro, buvo išsidėstęs palei Kauno Rygos vieškelį, einantį tarp Nevėžio ir Barupės. Jis, kaip atskiras nuo Kruopių, esančių kitoje, Barupės pusėje, pirmą kartą raštuose minimas 1818 m., – tada čia stovėjo bažnyčia ir 4 medinės sodybos: Adomo Plančiūno, Motiejaus Petraičio, Jokūbo Petraičio ir kalvio Rakicko. 19 a. viduryje aprašant šias vietas minimos tos pačios kelios sodybos ir dar – mūrinė Zabielų smuklė prie kelio. To meto gyventojų surašymuose Labūnavoje skaičiuojama apie 60 gyventojų.
Tarpukariu padėtis taip pat nesikeitė, naujakuriams plėstis čia nebuvo vietos, o dvare tuo metu, palyginimui, gyveno ir dirbo 175 žmonės. Tik kolūkių laikais nuspręsta Labūnavą paversti centrine gyvenviete, išplėsti ją kitoje Barupės pusėje. Špitolės name buvo įsteigta pradžios mokykla, įkurta biblioteka, vaikų darželis. 1965 m. pastatyta nauja, dviejų aukštų mūrinė aštuonmetė mokykla su katiline, bufetu, įrengtu fizikos kabinetu. Mokykla tapo kaimo kultūros centru, čia vyko renginiai, buvo mokomi mažaraščiai. Vėliau Labūnava tapo stipriu žemės ūkio centru su čia veikusiu „Rytų aušros“ kolūkiu, gyvulių fermomis, dirbtuvėmis. Buvo nutiestos gatvės, pastatyti mūriniai namai, alytnamiai, kultūros namai, ambulatorija, prekybos centras. 1970 m. Labūnavoje buvo 25 sodybos su beveik 200 gyventojų, vėliau jų skaičius augo: 1979 m. – virš 700, o 1989m. – virš 800, 2001 m. – virš 900, o 2011 m. – apie 750 gyventojų.
Senosios Labūnavos vieta – senas civilizacijos centras, – čia abipus Nevėžio žmonės gyveno nuo akmens amžiaus, tai liudija archeologiniai radiniai. Senojo kaimo vieta niekada nebuvo ramus atokus užkampis, 1957 m. Labūnavos parduotuvė. Iš asmeninio archyvo. nes greta buvo didelis dvaras, o viduramžiais jo vietoje stovėjo Labūnų pilis, apylinkių turto ir žmonių saugojimo nuo priešų tvirtovė. Kelias per Labūnus, vėliau vadintus Labūnava, yra labai senas, šią vietą jau 12 tūkstančių metų mina žmonės, tai rinkdami ir medžiodami, tai keliaudami pėsti, raiti ar ratuoti. Šis kelias yra jutęs šarvuotas kryžiuočių, kalavijuočių rikiuotes pro čia einančias plėšti mūsų žemių, jis savo nugara laikęs lietuvių karių medines užtvaras, skirtas priešui atremti. Kelią mynė švedų ir maskvėnų kariuomenės, vietinių dvarų būriai juo jojo į tarpusavio vaidus ir derybas. Juo dardėjo karietos į Kauną, Varšuvą, Rygą, Peterburgą, dvaro vežimai su grūdais ir plytomis, valstiečių vežėčios su javais iš laukų į klojimus.
1681 m. Labūnavoje lankėsi Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis su gausia palyda, o atvykimo tikslas buvo persikelti šioje vietoje per Nevėžį, nesant aplinkui tiltų per upę. Jonas Zabiela, tuometinis Labūnavos dvaro valdytojas, tinkamai suorganizavo saugų ir greitą perkėlimą į kitą upės pusę ir po šios viešnagės valdovas suteikė dvaro šeimininkui vertingą tais laikais privilegiją statyti Labūnavoje tiltą per upę, vykdyti rinkliavas. 17 amžiuje, tikėtina ties Bajėnais, šis tiltas Zabielų buvo pastatytas. Taip atsivėrė tiesus kelias iš Kauno pro Vandžiogalą į Raseinius, o Labūnavos kaimas dabar buvo ant dar judresnio kelio.
Apie tilto buvimą byloja tiltų globėjo šv. Jono Nepomuko medinė polichromuota (buvusi spalvotai dažyta) žmogaus ūgio skulptūra – tokias tais laikais statydavo pakeltas ant tiltų, kad apsaugotų keliautojus nuo vandens negandų. Sunykusi, bet išlikusi iki mūsų dienų ši senovinė 18 a. skulptūra saugoma Babtų kraštotyros muziejuje.
Vėliau ties Labūnavos kaimu būdavo vienoks ar kitoks keltas per Nevėžį. Prieš 1914 m. ties Labūnava buvo pastatytas medinis Nevėžio tiltas (49.5 m ilgio, 6 m pločio, 5 m aukščio), vėliau nugriautas. Tarpukario ūkininkai yra pasakoję, kaip Nevėžį kirsdavę važiuodami keliuku, einančiu pro kapines.
Bažnyčia Labūnavoje atsirado vėlai, nes dvaro valdytojai sielovados reikmėms turėjo savo koplyčią, – pirmoji dvaro koplyčia vyskupo leidimu joje laikyti pamaldas buvo pastatyta 1736 m. Mikalojaus Zabielos rūpesčiu, greičiausiai netoli dvaro sodybos. Joje kviestiniai kunigai laikė mišias, krikštijo vaikus, tuokė Labūnavos apylinkių bajorų ir tikinčiųjų poras.
Pirmoji bažnyčia Labūnavoje dvarininko Ignoto Zabielos, Mikalojaus vaikaičio valia ir lėšomis buvo pastatyta 18 a. gale, labiausiai tikėtina 1783 m., kartu įkurta Labūnavos parapija ir paskirtas klebonas. Napoleono kariuomenės antpuolio 1812 m. ši medinė bažnyčia neatlaikė – buvo sudeginta kartu su keliais greta esančiais valstiečių namais. Ją netrukus atstatė Ignoto sūnus Anupras Zabiela ir ji dar ilgai tarnavo parapijos reikmėms, iš viso apie 100 metų. Joje 19 a. viduryje kelis kartus lankėsi vyskupas Motiejus Valančius, suteikęs penkiems šimtams su virš tikinčiųjų Sutvirtinimo sakramentą.
1885 m. parapijiečių ir Zabielų lėšomis čia buvo pastatyta nauja, antroji medinė Labūnavos bažnyčia su varpine. Ji buvo kryžiaus plano, su bokštu viduryje, neogotikinėmis detalėmis fasade ir neobaroko stiliumi interjere. Jai buvo lemta tarnauti trumpiau – apie 60 metų. Baigiantis antrajam pasauliniam karui, 1944 m. rugpjūčio 1 d. per Šv. Onos atlaidus ją sunaikino padegamosios bombos sukeltas gaisras.
Kaime nelikus maldos namų, nuo 1945 m., kaip parapijos bažnyčia, buvo pradėta naudoti Zabielų mauzoliejinė koplyčia, iki tol šimtmetį tyliai stovėjusi kaimo kapinėse ir gaubusi grafų šeimos mauzoliejų. Mūrinė tinkuota koplyčia buvo pastatyta Matildos Zabielienės, Anupro marčios rūpesčiu dar 1859 metais, nes senoji giminės laidojimo vieta Kauno Dievo Kūno bažnyčia su Domininkonų vienuolynu caro valdžios buvo uždaryti. Dauguma aplinkinių žemvaldžių statėsi panašias giminės laidojimo vietas, memorialinius statinius, savo dvarų žemėse ar bendrose kapinse, ten perkeldavo palaikus iš senųjų perpildytų giminės rūsių po bažnyčiomis. Ši koplyčia – vėlyvojo klasicizmo stiliaus, apskritos vidaus erdvės, ją dengia apie 10 m. skersmens kupolas su iškylančiu stačiakampiu bokšteliu centre. Skliautiniame laidojimo rūsyje dviem aukštais įrengtos laidojimo kriptos, kurių dalis yra užmūrytos su Zabielų giminės mirusiųjų palaikais.
https://rinkosaikste.lt/labunava-pamirstos-grafystes-misles/
Prie pagrindinio koplyčios įėjimo stovi dvi skulptūros su postamentais – Jėzaus Kristaus ir Mergelės Marijos, – jos perkeltos čia nuo paskutinės gaisro sunaikintos bažnyčios. Ši koplyčia yra viena iš keturių rotondinio tipo sakralinių pastatų Lietuvoje, klasicizmo stiliaus vietinės reikšmės architektūros paminklas ir Labūnavos architektūrinė puošmena.
Per gaisrą išlikusi senoji medinė varpinė yra atkelta į kapines prie dabartinės bažnyčios. Jos didysis varpas, Jonu vadinamas, kadaise išlietas pagal užsakymą carinėje Rusijoje, sveriantis virš 835 kg , 1,07 m. aukščio, 1,13 m skersmens. Pirmojo pasaulinio karo metais traukiantis nuo vokiečių kariuomenės, jis carinės valdžios buvo išvežtas į Rusiją, tarpukariu atgautas. Kadaise į mišias Labūnavoje likus iki jų pusvalandžiui kviesdavo skambindami didžiuoju Jonu, o likus 10 minučių iki pamaldų dar paskambindavo ir mažuoju varpu, vadintu Singaturka. Senesniais laikais, kai laikrodžių kaime neturėjo, bažnyčios varpas skambėjimu kiekvieną dieną skelbdavo rytą, vidurdienį, vakarą.
Aplink Labūnavos bažnyčią, yra parapijos kapinės, kuriose aplinkinių kaimų žmonės nuo 19 a. pirmos pusės laidojo savo artimuosius. Kapinėse stovi vieno garsiausių apylinkių dievdirbių V. Svirskio darbo ąžuolinis kryžius su išskaptuotomis jo paviršiuje figūromis.
https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_309934857
https://www.europeana.eu/en/item/2021802/LIMIS_324656239
Labūnavoje kitados buvo gyventa ir žydų šeimų, nes piniginių ir prekybinių santykių tarp žydų ir dvaro valdytojų bei smulkesnių žemių savininkų būta, – tai pasakoja išlikę įvairūs dokumentai. Vienas toks liudija, kad 1816 m. žydas Pinkus Leibovičius parduoda grafui Anuprui Zabielai namą su žeme ir daržu Labūnavoje. Yra išlikęs 1820 m. krikšto pažymėjimas klebono Jokūbo Valevičiaus išduotas perkrikštui žydui Juozapui Abramovičiui, jo krikšto tėvais buvę broliai Juozas ir Anupras Zabielos. Žmonių dar minimas vietovardis Židarezka, – taip vadino balą, vandens šaltinį, kur kartą nuskendo žydas.
Labūnavos dvaras, kaip ir visi to meto dvarai, turėjo karčemų savo žemėse ant stambesnių kelių, viena iš jų buvo Labūnavos kaime. Tarpukariu dabartinės girininkijos vietoje dar stovėjo senosios karčemos nykstantys griuvėsiai, jos plytas kas norėjo rinkosi ir vežėsi sau. Žmonės kalbėjo, kad pasiturintis ūkininkas Matušãkas ėmėsi išsiardyti likusius karčemos mūrinius rūsius, o besidarbuodamas aptiko slaptą požemį, kuriame buvo paslėpta apie 50 kažkada nužudytų žmonių galvų! Senovėje nužudytą žmogų patikimai atpažindavo tik iš galvos, o jos nesant, lavonas buvo laikomas neatpažintu, dėl to nusikaltėliai paslėpdavo atskirai lavonų galvas… Tame rūsyje ūkininkas rado daug aukso ir sidabro, žmonės girdėjo, kad jis žadąs už tą lobį pastatyti naują bažnyčią Labūnavoje. Tačiau sovietų okupacija ir II pasaulinis karas įvykiais nustelbė tai ir rastasis lobis paslaptingai išnyko. 2002 m. Labūnavoje tikrai rastas 16-17 a. monetų lobis, kuris dabar saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kas žino, gal tai ir yra anksčiau Matušako rastasis auksas…
Tarpukario metais sulenkėjusiose apylinkėse atgijo lietuvybė. Kai kurie keitė pavardes, nusimesdami lenkiškas jų priesagas ir galūnes. Čia veikė stiprus šaulių būrys, suorganizuotas ir išplėstas mokytojo Jono Vasaičio. Būrys buvo labai drausmingas ir aktyvus – kiekvieną sekmadienį vykdė rikiuotes, šaudymo pratimus, vietinius manevrus. Iš Labūnavos dvaro centro, kurį valdė karštas nacistinės Vokietijos rėmėjas vokietis baronas fon Budbergas, buvo gautas sklypas šaulių namams statyti, pradėtos rinkti lėšos, tačiau statyba neįvyko dėl okupacijos. Lietuvybės darbui čia kenkė “Pochodnios” draugijos narys kunigas Ukinskis, vėliau pakeistas lietuvių kunigu. Buvo įsteigtas ir stiprus apylinkės jaunalietuvių skyrius. Labūnavos lietuviškos organizacijos buvo žinomos apylinkėje, sutraukdavo daug jaunimo ir svečių iš Kauno.
Labūnavos kaimas, būdamas dvaro pašonėje, naudojo daugybę vietovardžių, susijusių su pačiu dvaru. Dvaro Groblia pirmąja vadino buvusį dvaro kelią, mat „groblia“ – senosios lenkų kalbos žodis, reiškiantis supiltą, paaukštintą kelią, buvusį žemoje drėgnoje vietoje ar kitaip nusausintą iš abiejų pusių iškasant griovius. Dvaro Groblia antąja – kelią prie sodo Labūnavos kaime. Pagroblia – dirvą tarp Groblios II ir krūmų, iš kurių išteka mažas upelis. Dvaro rubežiumi – lauką prie Barupės. Pabašne – dirvą už dvaro sodybos iki paplentės ir Pakapių – Kačergių vieškelio. Palociais – paskutinio dvaro šeimininko barono sodybą Barupės pakrantės pusėje. Velnio šaltiniu – plytomis grįstą šaltinį ir vietą aplink jį dvaro parke su šalia buvusia velnio skulptūra, – ten buvo girdomi dvaro arkliai. Labūnavos lauku – 200 ha dirvą prie Nevėžio ir I-osios Groblios, iki girininkijos.
Kokių žmonių čia gyventa, mums primena vardinės pievos, kalnai ir miškeliai: Labùčio píeva, Anasausko gojus, Navicko píeva, Žukausko kalnas, Ibénsko píeva, Matušãko laukas, Melnikáičio píeva, Kùnigo píeva. Šlaitu vadino miškelį prie Barupės. Delniške – mažą lapuočių miškelį. Natiе̃ka – dabar užtvindytą pievą. Atãvaros pievomis – pievas prie Nevėžio, kur yra neužšąlanti, atsivėrusi vieta upėje. Pagraine – lanką prie Nevėžio. Girininkija – lauką prie girininkijos, Nevėžio link. Molyno kalnu – molio kalną, kuriame vaidenasi. Staniške – pievą, kur vykdavo gegužinės.
—————————————
Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.
Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai