Bučiūnai prie Nevėžio raštuose minimi nuo 1605 m., kai dėl šios žemės valdos Kauno paviete bylinėjosi bajorai Jonas Mitėnas ir jo žentas Martynas Leščius su Andriumi Vaiška. Bučiūnų dvaras, ėjęs per rankas, vėliau priklausė Gineikoms ir Kojalanskiams, o nuo 18 a. pradžios grafams Zabieloms.

Kurį laiką 19 a. pirmoje pusėje dvarą valdė Tiškevičiai Zabieloms jiems jį įkeitus. Nuo tada vietiniai žmonės dvaro sodybą tada ėmė vadinti Tiškevičiaus rūmais. Tarpukariu dvare šeimininkavo vokiečių kilmės baronas Edvardas Budbergas, iki pat 1939 m. valdęs ir Labūnavos dvaro centrinę dalį.

Bučiūnuose stovėjo dvaro rūmai, – kaimo senieji gyventojai atsimindavo ir pasakodavo, kad tai buvęs didelis medinis labai senas namas.

Bučiūnuose būta ir žemvaldžių kariuomenių kautynių! Sena 1701 m. Kauno pavieto teismo medžiaga pasakoja, kad Žemaitijos šarvuočių vėliavos rotmistras Vladislovas Putvinskis su savo kariais užpuolė grafo Ignoto Zabielos Labūnavos Bučiūnų dvarą, padarė daug nuostolių. Po penkerių metų, 1706 m., kaip sako dokumentai, Zabielos patys jau turėjo savo karių būrį, parengtą kautynėsms, o teisme pralaimėjusi užpuolikų pusė tais metais teismo priteistus nuostolius pagal pakvitavimą atlygino.

Minimu 17 a. pabaigoje – 18 a. pradžioje Bučiūnų kaimas ypatingai nukentėjo nuo didžiųjų maro epidemijų, kurios vyko greta ponų tarpusavio karų, rusų ir švedų kariuomenių siaubimo, viso šalies ūkio pakrikimo, užgriuvusių nederliaus ir badmečio. Tada kaimas nukentėjo ypač skaudžiai – Bučiūnuose išmirė visi gyventojai, o nelikus žmonių, vietoje dirbamų laukų tvyrojo dykynės. Vėliau kaimas buvo atkurtas, čia apgyvendinant valstiečius iš kitų vietų.

https://www.europeana.eu/lt/item/2021802/LIMIS_50000017683242

Vakaruose pro Bučiūnus teka Nevėžis, greta kaimo Kruopių pusėje į jį įteka upelis Šakupulis, labai šakotas savo intakėliais. Žmonės pasakoja legendą, kad kaime buvę daug žvejų, o žuvims gaudyti jie naudodavę bučius, – nuo šio žodžio jie kildina kaimo pavadinimą.

Prie Nevėžio greta Bučiūnų kadaise stovėjo seniausia Zabielų dvaro plytinė, vadinta Cegeliškėmis. Tik vėliau buvo pastatyta dar viena, naujoji plytinė Cegelnia, prie Kačergių, Mloduchovo palivarke, nes plytų dvarui reikėjo daug – javų sandėliui, ūkiniams ir gyvenamiems dvaro pastatams statyti, pardavimui. Toliau palei Nevėžį prie kaimo buvo vadinama Lanka – 40 ha didumo pieva žemesnėje vietoje, pavasarį užliejama upės. Cigoniškėje, kitoje pievoje prie Nevėžio, rinkdavosi ir apsistodavo čigonų taboras, – jie čia gyveno, kūrendavo laužus, – kiti tą vietą dar vadino Cigone. Kapeliais vadino nedidelę kalvelę palei Nevėžį, kur kartais rasdavo žmonių kaulų. Avinykas buvo avių ganoma pieva prie Žliobos sodybos Bučiūnuose, o Kerzos rotušė – krantas palei Nevėžį kur irgi ganėsi avys.

Bučiūnuose 19 a. pradžioje buvo 17 dūmų (sodybų), kuriose gyveno kelios Deinių šeimos, Samaičiai, Atkočiūnai, keli Plančiūnai, Petrasevičiai, Sudakai, Petraičiai, Činikai, keli Bakaniukai, Poškos, Želviai, Pakščiai, Samaičiai, Kreizės-Stankūnai. Po 100 metų, 20 a pradžioje čia buvo 9 sodybos ir smuklė, stovėjusi prie Labūnavos kelio toje vietoje, kur dabar stovi medinis kaimo stogastulpis. Tarpukariu kaime gyveno 134 žmonės, ir dar 45 dvare, tuomet dar ten buvusiame. 1959 m. čia suskaičiuoti 206 gyventojai, o nuo 1970 m. gyventojams keliantis į Labūnavą, jų skaičius ėmė ilgainiui mažėti iki kelių dešimčių, vėliau – keliolikos žmonių.

Kaimo vietovardžiai mums pasakoja, kad kaime gyventa Zablockių, Stonių ir Kulviečių, nes prie Kruopių miško yra Zablockinės pievos, prie Stoniškių miškelio – Stoniškių kalnas, kitur – mažas miškelis Kulvietiškė. Apie gausią Bojarskių, greičiausiai mažažemių bajorų giminę, pasakoja Bajerskio lankos, – dirva, kur buvo Bajerskių sklypas. O apie tai, kad šeimos buvo gausios sako Dzesencynas – taip vadintas laukas, buvęs padalintas 5 broliams, desentina lenk. ‘dešimtoji dalis’. Valstiečiai čia globojo gandrus, kad tie galėtų perėti, – Draustiniais vadino globojamą vietą prie aukštų medžių. Būta čia ir Rabikinės – vietos, kur kažkada sugavo vagis, nuo lenk. razbainik, rabavoti. Kaimo vietą, kur buvo keli smulkesni kiemai po 2 ha žemės, ironiškai Brazilika vadino. Lapės urvais – miško vietą, kur lapių gyventa, o Dūdbale – didelę, ilgai neišdžiūstančią balą, kur būdavo labai daug varlių ir vakarais jos “pūsdavo savo dūdas”. Šarkine – krūmus, kur būdavo daug šarkų, o Skėreliais – lauką. Prievarčiu – pievą kaimo pakraštyje, o Provarčiais – lomą pilną vandens. Karnaviškėmis – lauką kaimo gale, o Dalenkiukėmis – tolimus laukelius prie Nevėžio, lenk. daleki ‘tolimas’. Daug kaimo vietovardžių tyrėjams yra nurodęs A. Plančiūnas.

Šių kraštų kaimo žmonės buvo pamaldūs ir dievobaimingi, giedojo šventas giesmes namie ir bažnyčioje, po vieną ir bendru būriu. Per Kryžavas dienas, prasidedančias šeštu pirmadieniu po Velykų, žmonės stengdavosi aplankyti visus sodybų ir pakelių kryžius, papuošti juos gėlėmis, pasimelsti, pagiedoti. Kiekvieną Kryžavą dieną visas kaimas rinkdavosi prie vis kito kryžiaus – prie naujesnio, gražesnio, sausesnėje ar erdvesnėje vietoje stovinčio. Visiems kartu kieme, sode, gatvėje klūpomis sugiedojus šventąją litaniją ateidavo laikas giedoti galutinę giesmę „Ant išprašymo gero oro“ – ją giedojo prašydami lietaus ar pagados, ar ko kito, ko labiausiai tuo metu reikėjo. Paskui, kad dievas duotų prašomo, kiekvienas tyliai sukalbėdavo eilę pagrindinių poterių po 3, 5 ar 7 kartus, prieš visiems išsiskirstant po savo sodybas.

Kelioms Bučiūnų kaimo kartoms buvo žinomi Jankūno kryžiai. Kaimo gyventojas Jankūnas buvo pamaldus ir nagingas – pats dirbo kryžius, jų padarė daug ir statė juos prie kiekvieno kelio, norėdamas, kad nemirtų jų vaikai. Deja, kryžiai nepadėjo, jo vaikų nė vieno gyvo neliko…

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai