Serbinų dvaro ir kaimo pavadinimas kilęs nuo jo šeimininkų bajorų Serbinų pavardės, – jų dvarelis Labūnavos dvaro žemėse žinomas iš rašto šaltinių nuo 16a., kai Kauno pilies teismo dekrete Jonas ir Marija Serbinai teisėsi su kaimynu Kasparu Giedraičiu dėl Paskirstupio dirvos užvaldymo. 17 a. dokumentuose matome, kaip sekančios šeimos kartos parduoda Antibarės pievą, Beržynės ir Stadalvietės žemės sklypus, Barvinės pievą. 19 a. čia dar šeimininkavo Serbinai – jų duktė 1963 m. dar prieš sukilimą ištekėjo už Eugenijaus Milošo. Žmonės atsimena čia buvus pievas, vadintas Glūdymais, Šarkiška, Kasparine, Balta boba ir kad paskutinis dvaro valdytojas buvo Andrius Kerna, valdęs čia 1919-1939 m.

Serbinuose 1953–59 m. gyveno ir dirbo žymus agronomas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Justas Strazdas (1895-1967). Jis buvo baigęs Dotnuvos vidurinę žemės ūkio mokyklą, studijavęs Tartu veterinarijos institute, vėliau aktyviai dalyvavęs kuriant jaunos nepriklausomos Lietuvos žemės ūkį. J. Strazdas tarpukariu dirbo Lietuvos Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento vicedirektoriumi, tuo pačiu metu dirbo laikraščio „Ūkininko patarėjas“ redaktoriumi ir padarė šį leidinį ypač populiarų Lietuvos kaime, propagavo lauko, sodo, daržo augalų auginimo naujoves, derlingumo didinimo būdus, paskelbė apie 1000 straipsnių tomis temomis. Kai čia Labūnavoje 1949 m. įsikūrė “Rytų aušros” kolūkis, jo centras buvo Serbinuose, šio agronomo ūkyje, įsikūrusiame vienoje Serbinų dvaro pusėje, žmonių vadintame Strazdo Justo dvaru. Kaimo žmonės mini ir Strazdo miškelį prie kaimo. J. Strazdas dirbo agronomu, pritaikė naujų ūkininkavimo metodų, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio agronomo garbės vardas

Kaimas turtingas legendomis, – žmonės pasakodavę, kad senovėje Serbinų dvarą sukilimų metu saugoję serbai, nuo to ši vietovė ir gavusi tokį pavadinimą. Kiti sakydavę, kad čia valdę dvarininkai yra kilę iš Serbijos ir dvarų apsaugai iš ten atsivežę serbų, kuriuos vietiniai žmonės vadino „serbijakais“, nuo ko kilo dvaro pavadinimas.

Oskaras Milašius, lietuvių kilmės prancūzų poetas, filosofas ir tarpukario diplomatas Prancūzijoje, didžiavosi savo protėvių lietuviškomis šaknimis, jas vylėsi radęs būtent čia, Labūnavoje Serbinuose.

Jo žiniomis Milošų giminė kilusi iš serbų valdovų giminės, nuo XIII a. buvo įsikūrusi Labūnavos, Serbinų ir Hanuševičių dvaruose netoli Kauno. Milošų šiuose kraštuose ir pačiuose Serbinuose tikrai gyventa ir, nors duomenų apie minimus faktus tebeieškoma, tačiau svarbiausia, kad Oskaras Milašius šiose vietose rado didį įkvėpimą kūrybai ir per ją Lietuvos kultūros garsinimui pasaulyje. Išskirtinį jo kūrybos bruožą – misticizmą tyrinėtojai sieja su lietuviška jo tapatybe.

Poetas ne kartą didžiavosi lietuvių kalba ir lietuviais: „Lietuviai valstiečiai, praslinkus 20 tūkst. metų, tebekalba šventąja brahmanų kalba… Dainose tebeskamba pirmykščio arijų pasaulio siela, rytmetinę žvaigždę lietuviai tebevadina Aušrine, kaip kitados asirai… Lietuvių kalba, tautosaka, mitologija – raktas į Europos praeitį…“

O. Milašiaus išverstos ir perkurtos “Lietuviškos pasakos” iki šiol tebeleidžiamos Prancūzijoje, kur skaitytojai susipažįsta su Lietuva, su Labūnavos vietovardžiais: „…galiūnas kalvis, mosuojantis kūju Labūnavoje, pačiame gale slėnio…“

Mylėjęs gamtą kūrėjas pats į senus medžius keldavo inkilus, lesindavo paukščius. Jo draugystę su sparnuočiais rūmų parke gaubia įvairios legendos, esą paukščiai jo nebijodavę – poetui užtekdavę švilptelėti Richardo Wagnerio muzikos melodiją, ir šie sulėkdavo, tūpdavo ant ištiestų jo rankų.

Įtaigiai, kaip niekas kitas, pasakoja mums Oskaras Milašius savo eilėse apie šią žemę, kaip ten gali pajusti lelijų ir medaus „kvapsnius“, „ linų markos tvaikus“ ar kaip šunes traukia savo „begalinę šneką su vilkais“…

Tos žemės vardas – Lietuva – užvaldė mano protą ir jausmus. Aš trokštu jums atskleisti ją.

Ateikit! Dvasioje nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, glūdų, šnarantį…

Suvasnokime sparnais – aure, jau skrendame per šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausią atminimų spalvą.

Apgaubia mus vandens lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai…Tai Lietuva, la Lituanie, Gedimino ir Jogailos žemė.

Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė turi visą pirmapradės giminės gaivumą. Ji nepažįsta prabangos liūdnos – subręsti.

Po septynių žiemos mėnesių letargo ji nubudus šoktelia nuo pavasario staigios grožybės, o rugsėjo vidury nauji atolai, netgi vasaros nedavę, juodvarnių kranksmais vėl skelbia ilgą žiemą.

Tada lietuviškųjų vasarų medaus kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, kuris yra lyg siela Lietuvos, –

Saldžiarūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar griuvėsių po lietaus, kai vasara jau baigias.

Balzgana šviesa dūluoja klony, o šėma migla nugulus ant miškų,

Tylų saulės veidą niaukia įkyrių minčių nykumas.

Nors dar nesnigo, paplukusiuos keliuos ratus pakeičia rogės.

Nuo upės smelkias per laukus linų markos tvaikai.

Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl užtraukia savo begalinę šneką su vilkais iš seno miško, skendinčio rūkuos.

Oskaras Milašius, „Lietuva“ („Lituanie“). Klausyti ištrauką:
https://www.facebook.com/watch/?v=4177951762292626

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai