Pamėklių kaimas

Per kaimą eina kelias, kuris vakarų pusėn veda į už 1,5 km esančius Ansainius, o už jų – į Labūnavą. Iki Labūnavos kaimo bažnyčios į mišias ar į kapines žmonės eidavo 3,5 km. Einant keliu į kitą pusę, į rytus, galėdavai už 2 km prieiti Puzaičių kaimą, o paskui važiuotas už 20 km pasiekti Žeimius. Šis kelias pro Pamėklius dėl to ir buvo visų vadintas Žeimių keliu.

Kaimas turi savo vardo kilmės legendą, kad „Pamėkliais“, atseit, jis buvo pavadintas dėl suvargusių žmonų, kurie eidami baudžiavą gyveno sunkiai ir atrodė, it „pamėkliai“. Iš tiesų, yra liudijimų, kad baudžiavos laikais šį nuskurdusį kaimą dar vadino Driskūnais, Driskiais. O dabartiniais laikais čia gyvenę seneliai mini, kad jų jaunystės metais dar ir Škurlių kaimu buvo praminę, matyt dėl tos pačios priežasties.

Iš tiesų, kaimo vardas kilęs nuo pro kaimą tenkančio upelio, o pats upėvardis Mėkla galimai ir reiškia „pamėklę“, „šmėklą,“ „vaiduoklį“. Yra tai paaiškinančių paslaptingų vietinių žmonių pasakojimų, kad seniau upelis iš niekur nieko staiga patvindavo arba netikėtai išdžiūdavo ir tai vykdavo ne dėl gamtos sąlygų – lietaus ar sausros, o tarsi nepriklausomai nuo nieko, pamėkliškai…

Išlikę iki mūsų dienų vietovardžiai piešia mums čia vykusį gyvenimą, skambantį įasmenintose kaimo vietose. Tutkienės kalnas – kalnas netoli Tutkienės namų. Stasynė – pieva prie Barupės kažkaip susijusi su Stasiu. Grainiai – dirbamos žemės plotas, esamas ar buvęs Grainių. Bacališka – žemės plotelio pavadinimas, matyt Bačelio ar pan. pavardės šeimininkų. Butkaus ežeras –1 ha ploto ežeras prie Butkaus sodžiaus. Žydiškiai – vietovė, kurioje kažkada pasikorė žydas. Dragatýnė – Servitgalio miško dalis netoli Drãgato sodybos.

Daug žinių apie tai, kaip čia kalbėjo ir kokiais žodžiais aplinką vadino mums paliko T. Pšenaška, gyvenęs Pamėkliuose – beje ši pavardė šiame kaime buvo labai dažna. Baržagojis – taip švelniai vadino beržų gojelį. Žąsynė – laukas, pieva, matyt mėgta žąsų. Vẽja – jauna žolė, pievelė. Alksnytė – nedidelis alksnynas. Ąžuolynas – ąžuolų miškelis už Barupės. Koplýčka – vietovės pavadinimas, kurioje kažkada buvo koplytėlė ir kapinės. Zamena – bendras visų 10 ha žemės plotas.

————————————————-

Servitgalių kaimas

Apie darbščius dievobaimingus kaimo žmones yra išlikusių įrašų iš su jais susijusių ponų kivirčų ir bylinėjimųsi kam kuris žmogus priklauso, kas buvęs parduotas ar įkeistas. Yra išlikusi 1675-1677 m. Kauno pavieto kardininko Jono Zabielos byla su Trakų Kaštelionu Jonu Kapčiumi dėl Labūnavos dvaro Sirvydgalio ir Sičionių kaimų valstiečių, kurie su šeimomis pabėgo į Kapčio Marvos (Marvelės) dvarą prie Kauno, pas geresnį poną… Kartais valstiečius paviliodavo kito žemvaldžio geri pažadai, kartais jie bėgdavo nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų, stichinių nelaimių, tokių, kaip nederlius metai ir badas, nuo ligų epidemijų. Deja, dažniausiai kitur jie surasdavo panašų poną su ta pačia valdymo sistema, todėl retkarčiais kai kurie atgailaudami sugrįždavo pas seną šeimininką atgal. Tiesa, buvo ir pažangesnių dvarų šeimininkų, kurie rūpinosi valstiečių gyvenimu, mokė juos efektyviau ūkininkauti, padėjo gydyti gyvulius, duodavo ūkio patarimų, gydė pačius žmones. Vienas tokių – kitoje Nevėžio pusėje esančio kaimyninio Paliepių dvaro šeimininkas Juozas Daugirdas, garsėjęs gerais santykiais su savo baudžiauninkais. Bendrai, visi šių vietų dvarponiai rūpinosi savo vardu, t. y. kad jų valstiečiai normaliai atrodytų ir priimdavo sau, kaip negarbę, jeigu jo žmogus pasirodydavo bažnyčioje ar turguje nuskuręs, netvarkingas, ypač – prastu apavu.

19 a. vidurio keliautojai užsieniečiai, matę Lenkijos ir kitų šalių valstiečių gyvenimą, viešėdami Labūnavos apylinkių kaimuose gyrė sodybų tvarką, šviesius namus su aukštais langais, išvestais pro stogą kaminais, švarą viduje ir tai, kad čia mėgstama lauko gėlėmis papuošti gryčių vidų. Taip pat pašaliečiai lygino, kad čia buvo taikesni, draugiškesni valstiečių santykiai su ponais, negu Lenkijoje.

Į kaimo mišką žmonės ėjo ne tik medienos, grybų ar uogų, bet ir slėpdamiesi nuo ėmimo į rekrūtus, nuo svetimų kariuomenių siaubimo, ponų teismo, maro. Kad jis buvo pažįstamas ir savas rodo vien Servitgalių miško skirtingų vietelių pavadinimų gausa, nors mums visos jos greičiausiai atrodytų įprastomis ir neatskiriamomis viena nuo kitos. Plãtimai – „platimà“ (platuma), plačioji Servitgalio miško vieta. Pjaunė – pjaunamas užpelkėjęs griovys stačiais krantais Servitgalių miške, kur pavasarį ir rudenį stovi vanduo. Alksnytė – alksnynas Servitgalio miške. Giraitė – konkretus Servitgalio miško plotas. Baržgai – pievos rėžio pavadinimas prie Servitgalių miško. Tablica – vieta, plotas aplink ženklą, skiriantį Servitgalio mišką nuo valdiškojo miško.

 

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai