Ansainių kaimas turi senelių pasakotą legendą, būgtai karo su švedais metu čia dar buvęs miškas, kuriame apsistoję švedų kariai, vadovaujami Hanuso Minko. Jie kirtę mišką, dirbę žemę ir įkūrę kaimą. Vėliau, čia įsikūrę lenkai, jie pavadinimą sulenkinę, kaimą vadinę Hanusevyčia, giminę Hanusaũskais. O paskui kaimo žmonės pavadinimą sulietuvinę, vadinę Añseiniais.
Išlikę užrašyti kaimo vietovardžiai, primenantys kokie svarbūs gyventojams buvo gamtiniai orientyrai. Šárkabala – šlapia vieta, pelkė (raistas). Beržaičiukė/Beržyčiuka – miškelis, krūmai, kur augo beržai. Degimai – pieva, kažkada išdegusi. Pamolka – lanka Pamėklių link, kažkaip susijusi su sužadėtuvėmis (pamolvka rus – sužadėtuvės). Natieka – lanka (dabar užtvindyta). Gojus – miškas. Šilas – miško dalis, kur augo eglės ir buvo baravykai.
Bóbeliais čia vadindavę trobelninkus, kampininkus, mažažemius, tuos žmones, kurie neturėjo savos žemės ir ėjo dirbti pas ponus saminiais.
E. Dautartienė iš Ansainių kaimo pasakojusi, kad buvo čia vieta, kurioje vaidenosi ir kurios daugelis vengė. Ta vieta vadinosi Šveicarska dalyna, – ten kažkada seniai buvusi karčiama ir jos kieme – šulinys. Tame šulinyje kažkada buvo nuskendusi tarnaitė, kuri ir tebesivaidena iki šių dienų.
Kaimo sodybos buvo išsidėstę palei kelią, daugelis čia buvo vienaip ar kitaip giminės, iš seniau kalbėjo lenkiškai. Stambesnių sodybų gyvenamieji namai buvo dviejų galų – šviesiojo ir tamsiojo, su virtuve, kamara, kamaraite, miegamuoju, seklyčia, prie jos kambarėliais svečiams pernakvoti, prieangiu, dviem įėjimais ir, svarbiausia, – gonkais, nes namas be gonkų buvo prastas namas. Namo priemenė būdavo plūkto molio, o kambarių grindys – nedažytų lentų. Jeigu šeima turėjo samdinių, jie miegojo antrajame namo gale. Kiemuose stovėjo klėtys su lubomis, t.y. antru aukštu, kur pirmame – aruodai, antrame – maisto atsargos, užsklęstos mediniais užspaudais, vadintais čia bruzguliais. Miegodavo vasarą jose ir laikė, kad tai yra sveika. Dar kiemuose buvo klojimai su malkinėmis, daržinės, tvartai.
Ne visi kiemai turėjo savo pirtis,- užteko vienos ar kelių didesnių, į kurias praustis ateidavo kaimynai. Prausdavosi kas kelintą šeštadienį, o ypatingai, prie Kalėdas ir Velykas, buvo sutarta kaimynų eilė privežti malkų ir pakūrenti pirtį. Į karštą garinę pirtį pirmiausia eidavo vyrai , o kai pravėsdavo – moterys su vaikais. Beržinių ir ąžuolinių vantų žmonės prisiruošdavo nuo birželio mėnesio visiems metams.
Saulei tekant keldavosi ne tik suaugę, bet ir vaikai, iš vakaro būdavo aptarę, kokius darbus dirbs rytoj. Vienas iš svarbiausių šeimos darbų buvo paruošti pūdymą… Kaimas gyveno sklandžiai, jeigu jame buvo siuvėjas, kalvis ir kirpėjas! Kirpėjo nesant plaukus vienas kitam nukirpdavo kaimynai.
Vasarą šieną ir kitus ūkio krovinius vežė dvikinkiais vežimais, vežėčiomis, o patys žmonės į bažnyčią ar turgų važiavo vienkinkėmis bričkomis, į kurias vienas priešais kitą susėsti tilpdavo 4 žmonės. Kaimo žmonių kelionės dažnai toliausiai tesiekdavo Kėdainius. Tikras gyvenimo nuotykis buvo nuvažiuoti arkliu į Kauną su reikalu ir dar Metropolio restoraną po visko aplankyti, – taip apie šeimos tolimiausią kelionę, kai tėvelis vežė jos senelius, savo uošvius Į Kauną pasakoja Kristina Stanionienė, ketvirtos kartos anseinietė, ilgametė mokyklos vadovė, mylinti savo kaimą kraštotyrininkė, išsaugojusi daugybę vertingų žinių apie ankstesnį gyvenimą kaime ir buitį.
Žiemą čia medieną iš miško vežė didelėmis dvikinkėmis rogėmis, o patys į bažnyčią ar kur kitur važiuodavo vienkinkėmis rogutėmis. Kad nesušaltų rogėse žmonės užsiklodavo namie austomis gūniomis, buvo apsivilkę ilgais verstais avikailio kailiniais, o vaikai – lengvomis zuikinėmis šūbelėmis. Išeiginiai kailiniai būdavo puošnesni – vyrų rudai ar juodai dažyti, moterų – dar su kailine apykakle, kailiu puoštomis kišenėmis ir rankogliais. Pasiturintys kaimo ūkininkai žiemą vilkėjo drapus – dažniausiai juodus vilnonės medžiagos paltus pamuštus žvėrelių kailiukais, su tokio pat kailio kalnieriais. Žiemą moterys verpė, audė, mezgė, o vyrai dirbo miške, ruošdami vasarai medieną.
Tarpukariu pamedžioti sodybos šeimininkas medžiotojas galėjo išeiti vienas, kada užsimanęs. Į paukščių medžioklę vesdavosi šunį, kuris išvilkdavo ir vndens sumedžiotą antį, o grįžus su laimikiu prie pat kaimo antį duodavo šuniui įsikandus iškilmingai parnešti į lkiemą. Be paukščių čia dar medžiojo zuikius, ypač beržynėlyje, kuris augo tarp kaimo ir Labūnavos, o kur nors toliau, už Sičionių medžioti kaimynai eidavo keliese.
Sekmadieniais šeimai sugrįžus po pamaldų ir pavalgius, visi skubėdavo į vakarušką, kuri vykdavo kažkuriame iš kaimo kiemų, dažnai ten, kur buvo grojančių armonika. Rimčiausios vakaruškos vykdavo po sekminių. Ansainiuose muzikantų buvo, o va Kruopiai jų neturėjo, jiems tekdavo kviestis iš kitų kaimų, dažnai iš Ansainių. Niekas muzikantų nesamdė, pinigų nemokėjo, žmonės grojo savo ir kitų linksmumui. Vakaruškos kieme pakraščiais sustatydavo medinius suolus, kartais šeimininkas kuo nors pavaišindavo, grojant muzikai jaunimas šokdavo, linksmindavosi. Į tokį vakarą mergaitė eidavo būtinai su mama, – linksminosi jos ir kitų kaimo moterų priežiūroje, abi kartu grįždavo namo tik pradėjus temti – niekas seniau patamsiais nebesilinksmindavo. Berniukai ateidavo ne tik vietiniai, bet ir iš gretimų kaimų, ypač iš Bučiūnų ir Pamėklių.
Vieno ūkininko sūnus grojo smuiku, buvo profesionalus muzikos mokytojas, kartais į kaimą atvažiavęs užiminėjo ir linksmino mažas mergaites, puikiai grieždamas jų šokiams.
Gražiai švęsdavo Tris Karalius – per kaimą eidavo trys vyrai, apsirengę baltomis paklodėmis, su pasidirbtomis barzdomis ir karūnomis ant galvų. Užeidavo į visus namus, o ypač į tuos, kuriuose buvo mažų vaikų, – apstodavo lopšį ir giedodavo šventas giesmes, kad vaikelis gerai augtų, didesniems vaikams duodavo lauktuvių. Paskui buvo šeimininkų pavaišinami, bet ilgai neužtrukdavo, nes reikėjo aplankyti visus kaimynus. Eidavo kasmet tie patys vyrai, pasišventę visiems padaryti šventę per tris karalius.
Per Velykas visi kiemai išleisdavo vaikus kiaušiniauti su mažais krepšeliais. Reikėjo užeiti pas visus kaimynus, neaplenkiant nei vieno, nes jeigu kažkurio kiemo vaikai neužeina kiaušiniaudami, žmonės ima manyti, kad ta šeima ant jų kažko pyksta… Ridenti kiaušinius jaunimas eidavo į vieną kiemą, susitardavo iš anksto, į kurį. Išlošę kiaušinius nešdavosi namo.
Mojavos, gegužinės pamaldos, vykdavo po darbų kažkuriame name ir tai buvo didelė garbė jo šeimininkams jas organizuoti. Tame name paruošdavo altorėlį ir visi suėję melsdavosi, giedodavo. Po to šeiminikai visus vaišindavo kompotu ir sausainiais, o jeigu oras buvo geras, eidavo kieme ratelius, dainavo. Po to sekmadieniais visomis šeimomis eidavo prie Barupės, ten dainuodavo, giedodavo, vaikai taškydavosi vandenyje. Nešėsi bandelių, vaišino vieni kitus, bendravo. Taip pat prie upės kaimo bendruomenė švęsdavo ir po sekminių. Bet didžiausia šventė buvo šv. Onos atlaidai – visa šeima važiuodavo į juos – nenuvažiuoti buvo gėda.
Švęsdavo kaime visų vardadienius – ryte ant namo durų varduvininkas rasdavo pakabintą ąžuolo vainiką ar net kelis. Numanydavo, kas bus pakabinęs… Vakare ta šeima kviesdavo vakarienės numanomus sveikintojus ir kitus artimesnius kaimynus.
Tarpukario Lietuvoje kuriantis lietuviškoms mokykloms iš Kruopių kaimo 1921 m. čia atsikėlė mokykla, įsikūrė J. Šatinsko sodyboje.Čia pradėjo dirbti mokytoja Mugasaitė. Tėvų komiteto pirmininkas buvo ūkininkas Fabijonas Dautartas, Kristinos Stanionienės senelis.
Ansainiuose gimė ir augo žinomas tautodailininkas Adomas Ganusauskas(1927-2007), vardą kaimui davusių žemių šeimininkų palikuonis, akmens kalėjas, kryždirbys, eiliuotojas, visuomenės veikėjas.
Išryškėjus meniniams gabumams, jis tapo liaudies menininku – drožė Rūpintojėlius, kalė akmenines skulptūras, prisidėjo prie Šiaulių Sukilėlių kalnelio paminklo atstatymo, statė kryžius Kryžių kalne, koplytėles žuvusiems partizanams. Jis Punsko lietuviams padovanojo savo darbo medinę šv. Kazimiero skulptūrą. A. Ganusauskas aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, buvo ilgametis Sausio 13-osios Skulptorius Adomas Ganusauskas. LTS Archyvas Tautodailininkų portretai. Projektas „Tautodailės retrospektyvinių fotografijų iš LTS archyvo perkėlimas į skaitmeninę erdvę“ http://lietuvostautod aile.lt/…/1188- tautodailininku… draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkas. Jis čia, gimtinėje įamžino senųjų Anseinių atminimą – akmenyje iškalė kaimo žemėlapį su buvusiomis iki 1949 m. sodybomis ir jose gyvenusių šeimų pavardėmis. Stovi dabar prie kelio kaime šis akmuo ir primena senuosius protėvių laikus, kai įeinant į kaimą ir jo gale gulėdavo dideli akmenys, saugantys čia gyvenančiusir pažymintys jo teritoriją. Juos gerbė, papuošdavo gėlėmis, gamtiškose jų formose ieškojo prasmės ir dieviškumo apraiškų. Vėliau juos pakeitė mediniai kryžiai ir koplytstulpiai.
19a. greta Ansainių į Labūnavos pusę buvo Kunigiškių užusienis – taip caro laikais buvo vadinamos smulkių bajorų sodybos, vienkiemiai įsikūrusios kaimo pakraštyje. Į Kunigiškių ūkį, dar Ibianskio vienkiemiu vadintą, nuo vieškelio vedė groblia t.y. paaukštintas, supiltas, dažnai groblėtas kelias , – 1906m. Stponas ir Stanislova Ibianskiai šią 42 dešimtinių (apie 45 ha) sodybą įsigijo iš brolių Aleksandro ir Vytauto Milošų už 6000 rub. Sodybos pavadinimas mums sako, kad prieš tai kažkada čia būta kunigo valdos. Nepriklausomos Lietuvos respublikos pirmaisiais metais po praūžusio I pasaulinio karo šis dvarelis buvo jau bešeiminikis ir apleistas. Tarpukario Lietuvoje, iki pat II pasaulinio karo, 1938 – 1944 m. čia veikė mokykla Labūnavos aplinkinių kaimų vaikams, atsikėlusi į geresnes sąlygas iš Ansainių kaimo J. Šatinsko sodybos.
—————————————
Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.
Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai