Bokštas.

Stovite prie Labūnavos dvaro sodybos puošmenos – didžiojo bokšto, vietinių žmonių vadinto “Bašne”. Ši dvaro valda iš rašto šaltinių žinoma nuo 14 a. ir yra keitusi daugybę šeimininkų. 18-19 a. ji priklausė grafams Zabieloms, kurie dvarą smarkiai išsiplėtė, – jų valdymo metu jam priklausė 7 palivarkai – 200 valakų dirbamosios žemės, 100 valakų pievų bei miško (iš viso apie 6000 ha žemės).

Daug amžių gyvenamoji dvaro rezidencija buvo medinė.19 a. pabaigoje grafas Karolis Zabiela (1868-1931) ėmėsi Labūnavos dvaro sodybos atnaujinimo. 1890 m. pagal architekto Karolio Kozlovskio projektą čia buvo pastatyti puošnūs mūriniai neorenesanso stiliaus rūmai su parku, kaskadiniais tvenkiniais ir trimis kiemo ir parko akcentais – triaukščiais istorinių stilių bokštais: didžiuoju – neogotikiniu, prie kurio esame, antruoju – anglų gotikos ir trečiuoju – neorenesanso stiliaus. Apie išskirtinius dviejų aukštų rūmus su portiku ir belvederiu keliautojams rašo 1910 m. „Vadovas po Lietuvą“.Teritorijoje stovėjo 12 įvairios paskirties pastatų, dvaro sodybą su parku ir sodu juosė mūrinė raudonų plytų dekoruota tvora, apungusi ir tris bokštus, o į rūmus iš skirtingų pusių vedė atitinkamų trijų stilių, kaip ir bokštai, vartai. Dvaro sodybos teritorija priešingoje, nei esame pusėje ribojosi su Barupe. Gaila, kad per abu pasaulinius karus ir sovietinį laikotarpį buvo visai sunaikinti rūmai, tvora su visais trejais vartais ir anglų gotikos stiliaus bokštas. Iki šių laikų išliko 2 bokštai – šis, neogotikinis ir neorenesansinis, kuris stovi už 350 m. nuo čia į šiaurės rytus.

Bokštuose buvo įrengtos tarnybinės patalpos, atviros aikštelės viršuje. Per pasivaikščiojimus po parką nuo jų skambėdavo dvaro orkestro atliekami kūriniai. Čia muzikiniai numeriai virsdavo susigrojimo kompozicijomis, kai nuo vieno bokšto muzikuojantiems atliepdavo kito bokšto muzikantai, o dar į bendrą melodiją įsiliedavo natūralūs gamtos garsai…

Didysis bokštas su dvišlaičiu stogu ir pusapvale veranda stovėjo dvarvietės pietvakarinėje pusėje, viduje buvo medžioklės trofėjų ir įvairių senienų saugyklos. Iš karto prie pat jo kitoje, nei veranda pusėje, šliejosi pietvakariniai gotikiniai sodybos vartai. Pagrindinė bokšto paskirtis buvo sutikti ir išlydėti svečius su muzika! Per pravertus verandos langus sklindanti muzika girdėdavosi iki pat vieškelio.

Pažiūrėkite į bokšto frontoną, atsuktą į šiaurės vakarus, t. y. į vieškelį – jo pačiame centre buvo įkomponuotas grafų Zabielų kirvio herbas ir dvaro statybų data – 1890 m. Dar aukščiau virš herbo buvo durelės trimitininkui, per kurias jis skelbdavo žinią apylinkėms. Kitoje bokšto Zabielų herbas esantis ant Apytalaukio dvaro rūmų fasado. pusėje esančiame frontone taip pat buvo trimitininko durelės, kad du muzikantai vienu metu susigrodami galėtų žinią skleisti į abi pasaulio šalis.

Dažnam kyla klausimas, iš kur dvaras surado tiek muzikantų. 1884 m. grafas Henrikas Zabiela dvare įkūrė 4-metę orkestro mokyklą gabiems apylinkių valstiečių vaikams, jai vadovavo iš Varšuvos pakviestas jaunas kapelmeisteris Jonas Cifra, vėliau vadovavęs ir orkestrui. Grafas elgėsi išmintingai, nes greta muzikinio išsilavinimo, skaitymo ir rašymo, vaikai buvo mokomi gretutinių amatų pasirinktinai – batsiuvio, siuvėjo, staliaus, kad neprapultų gyvenime nelikus galimybių pragyventi iš muzikos. Pamokos ir repeticijos jaunuoliams dvare vykdavo ištisą dieną. Po šešių metų, 1890 m. pastačius naujus rūmus, dvaras turėjo 40 profesionalių muzikantų, kurių kiekvienas gebėjo groti keliais instrumentais! Susiformavo nes du dvaro orkestrai – simfoninis ir pučiamųjų. Orkestrantai gaudavo visą išlaikymą, kasdienes ir paradines uniformas ir 3,5 sidabrinio rublio algą per mėnesį. Orkestras grodavo rimtus kūrinius koncertų metu, pramoginę muziką per pokylius, vestuves, šokių balius, tinkamą per laidotuves, taip pat sėkmingai ir pergalingai varžydavosi orkestrų konkursuose. Kartais orkestro muzikantai muzikuodami raiti išjodavo iš Labūnavos dvaro į kitą Zabielų Apytalaukio dvarą, esantį už 20 km – šitą procesiją stebėdavo gausi susirinkusių žiūrovų minia – įsivaizduokime ir mes joje stovime…

Šis triaukštis 6m aukščio bokštas, 1 m storumo sienomis turi ir apžvalgos paskirtį, ne veltui jam parinktas istorinis viduramžių stilius. Stovime ant aukščiausios plokščios kalvos apylinkėse, nuo kurios šiame lygumų krašte gerai matosi atvykstantys draugai ir priešai nuo pat Nevėžio. Manoma, kad Labūnavos dvaras buvo įkurdintas Labūnų piliavietėje, esančioje piliai tinkamoje geografinėje vietoje. Labūnų pilis dažnai minima 14 a. kalavijuočių bei kryžiuočių metraščiuose, kuomet jie rengė dažnus žygius į „terra Labuno“ (Labūnų žemę), šias vietoves plėšė, degino ir niokojo, o gyventojus žudė ir ėmė į nelaisvę. Daug amžių praėjo nuo tų laikų ir yra malonu, kad per ilgus šimtmečius išliko senasis turtą ir gėrį reiškiantis vietovės pavadinimas Labūnai, tik su svetimos kalbos priesaga, likusia nuo kalbos lenkinimo laikų – Labūnava.

Archeologiniai radiniai veda mus laiko ratu atgal ir atskleidžia, kad pilies čia greičiausiai būta dar seniau 5- 6 amžiuje. Prielaida daroma, nes kitapus dvarvietės Barupės vingiu apjuostame plote rasti senkapiai, kurie sprendžiant iš apeiginių židinių, prabangių įkapių yra didikų, greičiausiai to meto pilies valdytojų, giminės palaidojimai.

O žvelgiant atgal dar toliau, šios vietovės istorija prasideda prieš mūsų erą, – civilizacijos centras Labūnavos apylinkėse abipus Nevėžio kūrėsi maždaug prieš 12 tūkst. metų, baiginėjantis paskutiniam ledynmečiui. Nuo tada čia buvo nuolatos žmonių gyventa, – tai matosi iš gausiai randamų įvairių titnago įrankių ir kitų archeologinių radinių.

_____________________________________________

Pakapių kaimas

Pakapiai – kaimas nutolęs 1 km. į pietus nuo Labūnavos dvarvietės ir buvusios piliavietės. 19 a. pradžioje kaime būta 15 sodybų, čia gyveno Babinovskiai, Šatai, Činikai, Aukštuoliai, Matulioniai, Petraičiai, Jankūnai, Atkočiūnai, Šydtauskiai, Karmazinai, Želviai. Apie 1960 m. čia buvo 27 sodybos, gyveno 122 gyventojai.

Kaimas, kaip sako jo vardas, įsikūręs prie 10–16 a. senkapių, išsidėsčiusių nuo pat dabartinio kaimo iki Nevėžio, vietoje, kur seniau plytėjo ąžuolų giria. Garsiame archeologiniais radiniais Pakapių kapinyne rasta 10-13 a. degintinių palaidojimų, 14-16 a. griautinių žmonių kapų. Įdomu, kad senkapiuose rasta ir labai vėlyvų, krikščioniško periodo 15-17 a. palaidojimų su kukliomis, bet būdingomis senajai lietuviškai laidosenai įkapėmis, atskleidžiančių vangią krikščionybės sklaidą tarp valstiečių ir gilias senosios prigimtinės pasaulėžiūros tradicijas.

Kad kapinės tarnavo pilies įgulai liudija išlikę didelės 10- 13 a. žirgų kapinės – jos bendrų sekapių atskira dalis. Žirgai minimais laikais buvo ypač vertinami ir branginami, jų gyvybė gretinama su žmonių, jie, kaip ir žmonės, „mirdavo“, kai kitiems gyvūnams (išskyrus bites), šis žodis nebūdavo vartojamas. Kario, pilies gynėjo gyvenime žirgas užėmė ypatingą vietą – tai patvirtina Pakapių kapinyne šių žmogaus bendražygių palaidojimai su gausiomis įkapėmis: išpuoštomis žirgų galvomis, žvangučiais puoštomis kamanomis, sidabro ir žalvario sagtelėmis, svambalais, skirtais kabinti po kaklu, dekoruotais žąslais ir balnakilpėmis, gintaro amuletais, apsaugančiais nuo blogio jėgų anapus.

Senoji laidojimo tradicija dėti vertingas įkapes, sidabrą išėjusiems į dausas lėmė vėlesnį slaptą jų kasinėjimą, lobių ieškojimą ir plėšikavimą. Anot senolių, dėl iškapstytų kapų ir pagrobtų brangenybių iš Pakapių bei Graužių, esančių čia pat anapus Nevėžio, kapinynų pyksta dievai. Vietiniai žmonės pasakoja, kad virš senkapių kartais pakyla dangun kažkoks sidabriniais pinigėliais spinduliuojantis ūkas, kartais baugulį ir gailestį sukelia miglotas balkšvas debesėlis naktiniame danguje, paskui brėkštant išnykstantis, kartais matosi kitos keistenybės virš tų vietų.

Ąžuolų giria ties Pakapiais palaipsniui nyko ją kertant ir užimant vis naujus ariamos žemės plotus, o galutinai buvo sunaikinta tarpukario naujakurių, jiems dalijantis dvaro žemes. Liko tik vienas 300 metų senumo dvikamienis galiūnas, vadinamas Dvilypiu ąžuolu, laikytas šventu. Niekas nedrįso jo paliesti, tikėjo prakeiksmą užsitrauksiąs. Prie jo kaimo žmonės sunkiais laikais rinkdavosi pasikalbėti su dievais, pasimelsti. 19 a. knygnešiai pasitikėdami jo apsauga čia platino lietuviškas knygas. Iki šiol jo kamieną žymi geležinė saulutė. Aplankyti senolį, esantį už 1 km. nuo čia, galima einant keliuku nuo bokšto į vieškelio pusę ir jį kirtus toliau tiesiai keliaujant link Nevėžio.

Plačiau apie Labūnavos dvaro ir krašto istoriją skaitykite:

Gintaras Kazlauskas. Labuno terra: kraštotyros straipsnių rinkinys. Kėdainiai: Spaudvita, 2018.

Vaidas Banys. Straipsnis „Labūnava: pamirštos „grafystės“ mįslės“. https://rinkosaikste.lt/labunava-pamirstos[1]grafystes-misles-2-dalis/

—————————————

Projektas „Kaimo turizmo paslaugų plėtra Labūnavoje“, finansuojamas pagal 2023–2025 m. SADM priemonę
„Stiprinti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“.

Labūnavos bendruomenės centras, 2024
https://www.facebook.com/LabunavosBendruomenesCentras/?locale=lt_LT
Projekto konsultantė D. Amankavičienė https://dialogoprojektai.lt/konsultantai